Pasaka

Vaikštau tarp aukštų, stambiakamienių medžių. Man patinka pasivaikščiojimai miške. Atrodo, kad esi vienas ir tuo pačiu esi nuolatiniame gamtos judėjime. Medžio šakomis prabėga voverė, palei žemę nusidriekia skruzdėlyčių takas, kur pažiūrėsi visi visur kruta. Miškas netoli namų, pažįstamas kaip senas draugas. Jau žinau, koks medis, kur nuvirtęs, kur didesnė pelkė, kurią reikia apeiti. Tačiau dabar eidama senu taku, matau trobelę miško pakraštyje. Namukas senas, atrodo lyg būtų paremtas senų išsikerojusių medžių, augančių šalia. Samanotą stogą beveik pasiglemžė gamta. Durys ir langai mediniai, stiklas jau net žalstelėjęs nuo laiko išdaigų. Atrodo ne pirmą kartą čia einu, bet anksčiau namuko nemačiau. Nors kai pagalvoji, jis sunkiai ir matomas, nes atrodo pats kaip miško dalis. Jau buvau besisukanti eiti keliu link namų, kai pamačiau, kad namuko lange žybsi šviesa. Pasirodė labai keista, nes neatrodo, kad namukas iš viso būtų gyvenamas, ar kad jame būtų elektra. Pastovėjus kiek ilgiau, pro namo duris išėjo vyresnio amžiaus moteris, tačiau iš stoto ir judesių, dar visai neatrodė, kaip močiutė. Ji išėjusi iš namuko, nesižvalgydama niekur, tiesiu keliu, nors kelias buvo su nemenku kiekiu kliūčių – kelmai, krūmai, pelkės – ji ėjo susitelkusi į konkretų tikslą. Užtruko šiek tiek laiko, kol supratau, kur ji eina. Ji ėjo pas mane. 

– Senai tavęs laukiu, – pasakė šiuos žodžius švelniu lyg aksomas balsu žiūrėdama man tiesiai į akis. 

– Manęs?

– Taip. Eime?

– Kur? Kas jūs? Iš kur mane žinote?

– Eime į namelį, mintys pabėgs. – apsisuko ji ir nuėjo atgal į namelį.

Negalėjau patikėti savo akimis. Apsižvalgiau aplink įsitikinti, kad aš nesapnuoju, tačiau viskas atrodė realu. Moteris paėjėjusi keletą žingsnių sustojo, pasilenkė, pasiėmė nuo žemės mano anksčiau nepastebėtą sužeistą paukštuką ir nuėjo į namelį. Nežinau ko vedama, ar smalsumo, ar nerimo, kaip baigsis paukštukui, nusekiau iš paskos. Sustojau ties namelio durimis, supratau, kad nėra nei rankenos, nei kažko kito, kad galėčiau atidaryti duris. Man taip į jas bežiūrint, jos pačios atsidarė. Iš už durų į mane žiūrėjo mergaitė didelėm akim. Žiūrėjo įtariai, ilgai. Abi įsistebeilijom viena į kitą, kol galiausiai mergaitė prakalbo:

– Man atrodo, tu dar nepasiruošusi. – žiūrėjo ji į mane akylai.

– Nepasiruošusi kam? – paklausiau.

– Suprasti.

– Suprasti ką?

– Jei nežinai ką, tai kodėl atėjai? – mažoji mergaitė vis dar, atrodo net nemirksėdama, į mane žiūrėjo.

– Atėjau, nes mane pakvietė, tikriausiai, tavo mama.

– Mama?

– Na moteris, kuri ką tik įėjo. 

– Į namelį ką tik įėjau aš.

– Na ne, čia dar buvo vyresnė moteris, ji atėjo prie manęs ir pakvietė ateiti.

– Aš tave kviečiau. 

– Na ne, tai buvo moteris, daug vyresnė. 

– Amžius yra sąlyginis rodiklis.

– Sąlyginis?

– Na taip. Tu mane matai taip, kaip nori matyti. Tai priklauso nuo to, kokiu metu, kokį dėmesį tu į mane sukoncentruoji. 

– Nieko nesuprantu. 

– Aš esu laisvoji energija, nepriklausanti nei nuo erdvės, nei nuo laiko. Esu tas, kas esu. Tu mane matai tokią, kokią nori matyti. 

– Atsiprašau, kas tu?

– Sąmonė, kuri egzistuoja, kaip laisvoji energija, neapribota žemiškųjų dėsnių. Sąmonė, kurią tu matai, taip kaip tavo smegenys sugeba mane fokusuoti. Jūs mus vadinate įvairiai, vedliais, mokytojais, kartais būna ir vaiduokliais, bet aš ne vaiduoklis, jie labai skiriasi nuo mūsų. 

– Aš sapnuoju?

– Sapnai kartais mus nuneša į kitas realybes, jie būna lyg tiltas į kitą pasaulį. Lyg telefono laidas, pasiekti tai, ko tavo smegenys iš tiesų neleistų. Tačiau ne, tu nesapnuoji. Užeisi?

Aš pažvelgiau jai per petį ir pažiūrėjau į namuko vidų. Ir jis mane labai nustebino. Namuko vidus buvo šviesus, net neįtikėtinai šviesus tokiam gūdžiam miškui. Jo viduje žaižaravo įvairi gausybė skirtingų stiklinių, o gal krištolinių, o gal net akmeninių prietaisų, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime. 

– Kas tai? – paklausiau jaunosios būtybės.

– Tai jungtys. Žemės su kosminėmis būtybėmis.

– Kosminėmis būtybėmis? Tai čia – ateiviais?

– Ne, su kosminėmis strukūromis, kurios nori perteikti savo žinias ir energiją į Žemę paprastuoju būdu.

– Paprastuoju?

– Taip, įrėžiant mintį į materiją. 

– O koks yra sudėtingasis būdas? – paklausiau, nors net neįsivaizdavau apie ką čia kalbam.

– Sudėtingasis būdas yra tas kurį, mes dabar su tavimi atliekame.

– Mes?

– Taip.

– Ką mes darome? 

– Bendraujame.

– Ir tai sudėtingasis būdas?

– Laisvąjai energijai reikia daug jėgos, kad ji susikoncentruotų į būties tašką, kad žmogus galėtų ją matyti materialiojoje plotmėje. Net ir susikoncentravus į būties tašką mes kintame. Kaip tu jau pastebėjai, vienu metu aš vienokia, tačiau pakitus tavo perspektyvai į mane aš jau kitokia. Ir ši kaita jau yra po to, kai aš stabilizavau savo energijos virsmą į žmogaus materinį tašką, na kiek tai buvo įmanoma. 

– Nieko nesuprantu. 

– Kol kas tau suprasti ir nereikia. Kol kas aš tik noriu atsakyti tau į tavo klausimą.

– Mano klausimą?

– Taip. Tu klausei, ar yra kitas pasaulis šalia tavęs, nors tu jau jį ir jauti. Tu klausei, kaip sustiprinti ryšį su tuo pasauliu. Klausei, ar gali su juo bendrauti. 

– Na galbūt tokie klausimas kažkada ir kilo…

– Šiuo metu matai mane prieš save, ar tiki, kad aš su tavimi kalbu. 

– Net nežinau, ar aš neišprotėjau…

– Su jumis žmonėmis kartais nelengva. Mes labai stengiamės su jumis bendrauti, jums padėti, nukreipti viena ar kita linkme. Ir net kai susifokusuojame į jūsų materinį tašką ir stovime priešais pat jūsų nosį, jums vis tiek sunku patikėti, kad mes su jumis kalbamės. – su šiek tiek šelmiška šypsena ji žiūri į mane. 

– Kaip tai gali būti?

– Tu prašei atsakymų, mes visada norime padėti į juos atsakyti. Tu įmaterinai mane į šitą erdvės lauką, tačiau ties tarpduriu sustojai. 

– Aš įmaterinau?

– Na taip, tu norėjai bendrauti su subtiliuoju pasauliu ir davei man signalą, kad esi pasiruošusi, tu su savo energija pritraukei mane į savo būties tašką ir aš galėjau tau pasirodyti. 

– Subtiliuoju pasauliu?

– Pasaulis, kuris yra šalia tavęs, tavyje, mūsų pasaulis. Pasaulis, kuris egzistuoja savo veiklos sferoje ir kuria kartu su žmogumi. Tu dabar esi per žingsnį nuo tau rūpimų atsakymų ir suabejoji. Ar tavo abejonės vertos tavo laiko? Mes laiko turime begalybę, tačiau tavo laikas šioje materialioje žemėje labai ribotas, ar nori švaistyti jį netikėjimui?

– Netikėjimu kuo?

– Savimi, mumis.

– Bet aš tikiu!

– Tai ženk žingsnį per slenkstį. – ji žiūri į mane ir po truputį keičiasi. Stebiu, kaip jaunas veidas pamažu bręsta, sensta. Per porą sekundžių prieš mane vietoj jaunos mergaitės stovi senelis su žila ilga barzda ir tėviškomis akimis žiūri į mane. 

Ir aš užėjau.