Pasaka

II dalis. Tyloje slepiasi garsai. Toliuose nėra ramybės, ramybė yra čia.

Tik abi mano kojos perlipo per slenkstį, atsidūriau kitoje erdvėje. Lengvoje, tuščioje ir tuo pačiu metu pilnoje ir labai sunkioje. Jaučiuosi lyg atsidūrusi vandenyno dugne. Atrodo, kad mane laiko vanduo, bet tuo pačiu jaučiu tonas vandens virš savo galvos. 

– Pabandyk atpalaiduoti savo sąmonės struktūrą, bus lengviau priprasti prie šios aplinkos.

– Kas čia per vieta?

– Tai yra erdvė, kurioje sąmonės gali bendrauti neapribotos asmeninio aspekto.

– Asmeninio aspekto? 

– To, kas tave sukuria kaip materialų asmenį žemėje. Asmeninis aspektas yra tai, kaip tu ir kiti tave mato. Aš neturiu asmeninio aspekto, dėl to tu mane matai per savąją ašį taip, kaip nori matyti. Materija čia yra kur kas laisvesnė, mes nesam apriboti fizikos dėsnių, kaip esate apriboti jūs. Tu gali čia būti kuo nori, jei pati pakeisi tai, kaip matai savo asmeninį aspektą. 

– Aš nesuprantu, kaip man tai padaryti? 

– Padaryti ką?

– Atlaisvinti tą aspektą? Man čia sunku įkvėpti. – pamažu jaučiu, kaip oras plaučiuose palieka kūną ir prisipildo tos tankios erdės, atrodo, kad skęstu. 

– O tu įsivaizduok, kad esi vėjas. 

– Vėjas?

– Na taip, jei tau čia trūksta oro, įsivaizduok, kad esi vėjas. 

– Kaip aš galiu būti vėjas, jei esu žmogus?

– O kodėl tu manai, kad čia esi žmogus?

Aš pabandžiau pažiūrėti sau į rankas ir pamačiau, kad jų nėra, aš tarsi permatomas ūkas sklendžiu erdvėje, atrodau kaip vaiduoklis. 

– Ar aš miriau? Ar aš esu vaiduoklis?

– Ne – juokiasi – aš jau sakiau, kad vaiduokliai nuo mūsų labai stipriais skiriasi. Šiuo metu tu esi savo minčių ūkas, tu esi tai, kas esi, tik laisva ir neapribota materijos. Esi tai, ką Kūrėjas sukūrė, kaip realizacinę energiją ir nukreipė į Žemę. 

– Aš esu realizacinė energija? Kaip tai suprasti? Aš gi asmuo, asmenybė, žmogus, aš nesu tik energija.

– Čia – esi. 

– O kur yra čia?

– Šita erdvė yra apsivalymo erdvė. Joje matai save tyrą ir švarų nuo aplinkinio pasaulio įtakos. Šioje erdvėje išsigrynina tai kas svarbu.

– Kažkokia nesąmonė, jei šitoje erdvėje išsigrynina tai, kas “svarbu”, ar neturėtų atsiverti mano visos čakros ir ar neturėčiau suprasti viso savo gyvenimo tikslo? Ir iš viso argi galėčiau tokioje erdvėje būti pasipiktinusi?

– Aš pakartosiu, šioje erdvėje tu gali būti kuo nori, gali būti ir pikta ir nelaiminga, gali būti tyra ir švelni, gali būti žmogus, gali būti ūkas. Šita erdvė pilna laisvės, tik tu prie tos laisvės dar nepripratusi. Pabandyk atverti idėją, kad tu esi visa ir visa yra tavyje. 

– Man sunku kvėpuoti. 

– Gerai, pabandykime pakeisti erdvę. – su šitais žodžiais jis susikaupė ir aplinka pradėjo kisti. Atrodo, kad ta vandens struktūra, kuri buvo anksčiau, pradėjo garuoti, suktis verpetais ir erdvę atlaisvino. Dabar stovėjau erdvėje, kuri man priminė smiltelių žaismą paplūdimyje prieš saulę. Kaip vaikystėje, kai labai norėdavau, jog mama nusivestų mane prie pat jūros, tačiau dėl didelio vėjo eidavome į kopas. Tose kopose smėlis sukdavosi verpetais ir aš stebėdavau, kaip saulė žaidžia juose. Taip ir dabar, atrodo, jog stovėjau aukso dulkių sūkuryje. Tiek pat laiminga kaip vaikystėje.  

– Tai kvantinių dulkių erdvė. 

– Atsiprašau, kas?

– Erdvė, kurioje yra gausu kvantinių dulkių. 

– Kas yra kvantinė dulkė?

– Tai tokia struktūra, kuri pritaikyta žmogui mokytis.

– O kvantas nėra dalelė, kuri egzistuoja erdvėje tik tada, kai į ją atkreipi dėmesį? Aš nesutelkiau dėmesio į šitas “dulkes”. Ir argi pati sąvoka kvantas nėra mažiausias galimas vienetas? Kaip tada gali būti jo dulkės?

– Kaip minėjau, šita erdvė suteikta mokymuisi. Kvantinės dulkės yra nuolat judančios smulkios dalelės su kuriomis tu gali sąveikauti. Jos yra mažesnės už kvantą, kad žmogui reikėtų mažiau energijos sutelkti, norint jas pajudinti. Jos žmogaus protui yra lengviau apdorojamos ir jomis galima lengviau kurti. 

– Kurti ką?

– Ką nori. 

Aš pažiūrėjau sau į rankas ir kiek nurimau, nes jos vėl buvo rankos, ne ūkas. Aš žiūrėjau į būtybę priešais. Pasikeitusi erdvė ją atjaunino. Prieš mane dabar stovėjo pilnas energijos jaunas vyras žibančiomis akimis. Aš apsižvalgiau aplinkui: begalinė erdvė, kur pažiūrėsi atrodo nėra nieko išskyrus mane, būtybę priešais ir aukso dulkes skraidančias erdvėje. Aš net nežinau iš kurios vietos čia šviečia saulė, nes jos čia nebuvo, bet buvo šviesu ir tos dulkės žėrėjo žiūrint į bet kurią pusę. Atrodo lyg būčiau viduje sniego burbulo. 

– Čia nėra saulės.

– Jūs galite skaityti mintis? 

– Man nereikia skaityti minčių, tu jas projektuoji į erdvę, žodžiai čia reikalingi tik tam, kad jaustumeisi jaukiau. 

– Tai man reikia atsargiai galvoti.

– Na pagaliau pajusi atsakomybę už tai, ką galvoji – juokiasi. O aš jaučiuosi nuoga. Atrodo nebėra vienintelės mano slėptuvės nuo viso pasaulio – mano minčių. 

– O kodėl tu nori jas slėpti nuo pasaulio?

– Nes jos mano, aš gal nenoriu, kad žinotumėte, ką mąstau. 

– Tu nenori, dėl to, kad bijai mano vertinimo, bet aš nieko nevertinu. Tavo mąstymas yra tavo mokymosi metodas. Aš matau tavo mintis, bet kreipiu dėmesį tik į tas, kurios šiuo metu mums svarbios, kitų nei vertindamas, nei sureikšmindamas. Žmogus dažnai bijo pasakyti, ką galvoja, nes bijo būti vertinamas. Čia to nėra. Čia yra tavo mintys, ir tai ką su jomis kuri. Tačiau vertinimas čia neegzistuoja, 

– Tai kodėl sakote, kad pagaliau pajusiu atsakomybę už tai ką galvoju? Gal aš pavyzdžiui dabar galvoju kaip..

– Kaip beždžionėlė su lėkštėmis galvoje ploja? – neleido jis pabaigti. – O tu pažiūrėk už savęs.  

Aš atsisukau. Ir, o Dievai, virš mano galvos buvo beždžionėlė, sudaryta iš tų aukso dulkių, ir ji plojo lėkštėmis. Aš žiūrėjau į ją, ji į mane. Pagalvojau, kad beveik galėtų pamerkti man akį, ir ji pamerkė. 

-Ką tik pamatei, kaip veikia kvantinės dulkės. Mintys kurios turi materialios galios, čia gali realizuotis į struktūrą. Dėl to mąstyk atsakingai. 

Aš vis dar žiūrėjau į beždžionėlę virš savo galvos, tačiau mintis nutrūko ir beždžionėlė išsiskaidė į aukso dulkių debesėlį.

– Kas čia per magija?